KAIP PRIIMI KITĄ AUGI PATS

Mes būname su kitais žmonėmis ne tam, kad įkištume savo rankas į kito žmogaus sielą ir bandytume ją pakeisti. Ne tam, kad pakeistume jų jausmus, mintis ar įsitikinimus.

Mes bendraujame su kitais, nes gyvenimas tampa kur kas įdomesnis, kai jame esame ne VIENI. Kiekvienas žmogus turi savo tik jam vienam matomą pasaulio vaizdą – ir tai gali būti dovana mums, jei tik norime ją priimti. Jei tik norime ir gebame priimti kito žmogaus pasaulio matymą, mes praturtėjame

TARSI:

Aš matau pasaulį iš vienos pusės. Tu – iš kitos.

Kai dalijamės tuo, ką matome abu – galime pradėti matyti visumą.

Bet tam reikia VIENO SVARBAUS MOMENTO: būti šalia kito žmogaus ne norint įrodyti savo tiesą ar pakeisti kito žmogaus nuomonę ar požiūrį, o su atvirumu, smalsumu ir be kontrolės.

BRANDI sąveika tarp žmonių prasideda nuo supratimo: šalia manęs yra žmogus. Ne OBJEKTAS. Ne PROJEKTAS. Ne kažkas, ką reikia pataisyti. O žmogus – toks pats kaip tu.

Kai tai suprantame, pranyksta noras manipuliuoti, taisyti ar valdyti. O kartu atsiranda klausimas – jei aš jau taip noriu kontroliuoti kitą, ar tikrai noriu, kad ir tas kitas žmogus pradėtų mane kontroliuoti? Ar man tai patiktų? Ar man to reikia?

Nes jeigu mes manipuliuojame žmonėmis, kontroliuojame juos, jie taip pat įgyja tokią galią ir prieš mus pačius.

Ką verta prisiminti kelyje į brandesnį buvimą su kitais:

Aš esu savo paties draugas. Tai neįkainojama, ir to nereikia vertinti pagal kitų nuomonę, bandant ją apie mane sukontroliuoti.

Mano įtaka kitam baigiasi ten, kur baigiasi mano oda. Tai riba, kuri saugo ir mus pačius, ir kitą žmogų.

Nusiimk savo karūną. Pamatysite kaip atsiranda vietos kitiems žmonėms, šalia jūsų.

Ir kai visa tai ima veikti – kažkas pasikeičia. Staiga nebe taip svarbu, ką apie mus galvoja kiti. Ne taip rūpi, ar visi sutinka su mūsų nuomone. Ir tada, lyg netyčia, iš mūsų gyvenimo ima nykti narcizai, manipuliatoriai, kontrolės maniakai, gaslighteriai.

KODĖL? Nes mes jų nebemaitiname!!! Nebežaidžiame jų žaidimų!

Staiga pasaulis pradeda rodytis toks, koks jis yra – ne toks, kokį nori matyti jį kiti, o toks kokį mes patys matome, per savo prizmę.