KODĖL MUS TAIP ŽEIDŽIA ŽODŽIAI

Yra toks pasakojimas apie budistų vienuolius, kuriems einant per mišką užklupo audra.

Staiga pakilo stiprus vėjas, jis pradėjo draskyti medžių šakas, kurios pradėjo kristi. Kai kurios šakos krito šalia jų ant žemės, kitos ant pačių vienuolių, kai kurios užkabino ir plėšė drabužius, bet niekas nesustojo to apmąstyti ar pykti ant medžių – jie tiesiog ėjo mišku toliau, nekreipdami dėmesio į krentančias, šakas, nepykdami ant jų, nesistengdami kažką pakeisti.

Tačiau vėliau, kai vienas vienuolis išgirdo, kaip kitas žmogus jam pasakė kažką nemalonaus, jis stipriai susierzino ir ilgai apie tai galvojo.

Tada jo mokytojas tarė:

"Kai miške krito šakos, tu nepykai ant medžio. Tu nesakei: ‘Kaip jis galėjo tai padaryti? Kodėl jis mane užkabino?’ Tu tiesiog ėjai toliau. Tačiau kai krito kito žmogaus žodžiai, tu juos pasiėmei, svarstei ir nešeisi su savimi. Kodėl leidi žodžiams sužeisti tave labiau nei krentančioms šakoms?"

Šios istorijos moralas yra toks, kad mes dažnai reaguojame į kitų žmonių mums pasakytus žodžius su emociniu skausmu. Tuos žodžius priimame asmeniškai, per daug svarstome ir nešiojamės su savimi. Kai kurie žodžiai pasimiršta akimirksniu, o kiti įstringa viduje ilgam –mes juos vis pergalvojame, ir tarsi nešiojamės su savimi tą sunkią naštą.

Kritika, nuvertinimas, neatsargiai mestelėta frazė gali tapti vidiniu balsu, kuris nuolat kartoja: „Gal su manimi kažkas ne taip?“

Tačiau ne visi žodžiai yra tiesa, o ne kiekviena nuomonė yra verta jūsų vidinės ramybės. Mokymasis paleisti – tai ne abejingumas, o gebėjimas atskirti, kas iš tikrųjų svarbu. Neleiskite, kad svetimi žodžiai taptų jūsų vidine istorija.